Užtvankos istorija

Užtvanką suprojektavo garsus architektas / inžinierius Earle'as Andrewsas, kuris vėliau suprojektavo / pastatė daug žymių XX amžiaus architektūros šedevrų, tokių kaip Jungtinių Tautų kompleksas, Džounso paplūdimio valstybinis parkas, Henry Hudson Parkway ir daugelis kitų.

Bane malūno užtvanka Big Walker Creek, White Gate, Virdžinijoje, buvo suprojektuotas ir pastatytas 1926 m. Tai vienas geriausių pavyzdžių šalyje, jei ne vienintelis, modernistinės malūno užtvankos, suprojektuotos pirmaujančio modernistinės gerai žinomų Amerikos orientyrų dizainerio. .

Dokumentuose apie Bane's Mill Dam, kaip W. Earle'o Andrewso darbą, yra 1952 m. laiškas, kuriame Andrewsas tai vadina „vienu iš mano ankstyvųjų triumfų“, ir Andrewso pasirašytas architektūrinis užtvankos eskizas, kurie abu pavaizduoti vaizdo įraše ir byloje. su Virdžinijos istorinių išteklių departamentu.

Užtvanka pastatyta iš didelio užpildo hidraulinio betono, specialiai sukurto vandens užpylimui. Ji mažiau primena mažą kaimo malūno užtvanką, o ne didelę viešųjų darbų užtvanką, kuri buvo miniatiūrizuota, kad tiktų aplinkai – įdomu, turint omenyje, kad Robertas Mosesas netrukus Endriusą panaudos statyti didelio masto viešuosius darbus.

Remiantis Andrewso brėžiniais, užtvanka turi devynių pėdų aukščio vertikalų prieš srovę esantį paviršių, kurio pagrindas yra keturių pėdų storis, o viršuje - 20 colių. Daugelis kaimo užtvankų dizainerių būtų nustoję naudoti šį pagrindinį pleištą, tačiau Andrewso dizainas reikalavo papildomos atsargumo priemonės: veidą palaiko aštuoni kontraforsai. 28 pėdų atstumu vienas nuo kito, kiekvienas nuo dviejų iki keturių pėdų pločio, beveik aštuonių pėdų aukščio ir aštuonių pėdų storio prie pagrindo, leidžia užtvankai atlaikyti didžiausią vandens slėgį prie pagrindo. Andrewsas taip pat pastatė užtvanką ant lenktos prieš srovę nukreiptos linijos. Buvo manoma, kad toks kreivumas neša apkrovas į šonus, leisdamas atvažiuojančio vandens jėgai suspausti arką, teoriškai sustiprindamas konstrukciją.

Remdamasis Bane's Mill Dam, savo 1952 m. laiške Andrewsas aptaria savo „siauro vėžės pjūklo bėgius armatūriniams strypams naudoti“ toje užtvankoje, kuri, jo teigimu, buvo toli nuo „ortodoksų“; nuolatinis užtvankos struktūrinis vientisumas rodo Andrewso metodo sėkmę.

Nors kai kurių laikų užtvankos veikė neapdorotai – sienos, kurios tik sustabdė arba nukreipė srautą, Andrewso naujovės pavertė Bane's Mill Dam tiksliu prietaisu, suprojektuotu ir išmatuotu, kad būtų galima efektyviausiai panaudoti griežtai kontroliuojamą srautą. Užtvindytas vanduo turėjo tris išleidimo angas: išleidimas per užtvankos pagrindo užtvankus, perpildymas ir nukreipimas į malūnus, kad būtų galima maitinti malūną ir lentpjūvę. Visi turėjo būti kruopščiai subalansuoti, kad būtų pasiektas didžiausias efektyvumas.

Bene geriausia Andrewso elegantiškos formos ir praktiškos funkcijos sintezės iliustracija yra keturiasdešimt „laiptelių“ ant užtvankos viršaus, kurie tarnavo kaip laipteliai prie užtvankos valdymo elementų ir kaip vizualinis matuoklis operatoriams.

Andrew dizainas leido darbuotojams pakankamai kontroliuoti vandens srautą, kad šie žingsniai išliktų sausi; darbuotojai galėjo peržengti užtvanką pėsčiomis ir valdyti užtvankus per visą jos ilgį nesušlapdami kojų. Tarp šių laiptelių viršaus vandens aukštis turėjo svyruoti ne daugiau kaip du colius tarp viršutinio laiptelių paviršiaus ir užtvankos viršaus.

Bane's Mill Dam yra 38 akrų sklype, kuris žinomas kaip Waterside ir iš pradžių buvo apgyvendintas Baneso maždaug 1791 m. Turtas priklauso Creedui Bane Taylor, VI, ir jo žmonai Jeanne-Marie Garon Taylor.

Vairuotojai Old Mill Dam Road, prie 42 maršruto į pietvakarius nuo Pearisburg, Virdžinijoje, gali pamatyti Bane's Mill Dam ir išgirsti jos krioklį maždaug už 75 pėdų nuo kelio.

Visos nuotraukos